Mirtis kaip menas. Kaukės

„Gyvenimas – tai teatras, o žmonės jame – aktoriai.“ Šis žinomas Šekspyro aforizmas puikiai tinka naujajam šiuolaikinio detektyvo karalienės Aleksandros Marininos romanui apibūdinti. Juk teatras – ne tik aukštasis menas, jis gyvas organizmas, nepakenčiantis melo, išdavystės ir kartais labai žiauriai keršijantis.

„Naujosios Maskvos“ teatro kasdienybę sujaukia netikėtas įvykis: naktį gatvėje užpuolamas ir sunkiai sužalojamas režisierius ir meno vadovas L. A. Bogomolovas. Privati detektyvė Anastasija Kamenskaja ir jaunas Petrovkos operatyvininkas Antonas Stašis pradeda tyrimą.

Visų pirmiausia sekliai nusikaltėlio pradeda ieškoti teatre. Deja, netrukus paaiškėja, kad ten įtariamųjų gali būti daug, nes visi meluoja ir kiekvienas turi priežasčių meluoti: tai ir akla aistra, ir niekingas šantažas, ir per daug kainuojantis šlovės troškimas, ir baimė būti demaskuotam. Patekę į tokį sąmoningo melo ir nekaltų fantazijų labirintą, sekliai iš pradžių nuleidžia rankas, bet paskui pamažu išsirutulioja nauja verta dėmesio versija.